Valdininkai kurti motinos iš Varėnos dejonėms

Valdininkai kurti motinos iš Varėnos dejonėms
12 vasario 14:40 2016 Print This Article

20 tūkstančių eurų. Tokią sumą, kurią išleido 12 metų vežiodama neįgalią dukterį į mokyklą, nori iš valstybės atgauti varėniškė Danutė Kuodytė.

Varėnos rajono Rudnios kaime gyvenanti bendruomenės slaugytoja 57-erių Danutė Kuodytė kasdien rūpinasi ne tik svetimų žmonių, bet ir savo 24 metų dukters sveikata.

Nuo gimimo cerebriniu paralyžiumi serganti Raminta be motinos pagalbos neišsiverstų nė dienos.

Sunkią judėjimo negalią turinčiai merginai nustatytas tik 10 procentų darbingumas. Net ramentai menkai gelbėja, todėl atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį ji pajėgia tik kieno nors padedama.

Bet R.Kuodytė sugebėjo baigti vidurinę mokyklą ir nusiteikusi, kai pagerės šeimos finansinės galimybės, siekti aukštojo mokslo.

Teko imti banko paskolą

Šalyje skambiai minint Neįgaliųjų dieną motinai vis sugelia širdį, kad niekas nekalba apie nuolat pažeidžiamas tokių vaikų kaip jos duktė teises pasiekti mokyklą.

Konstitucijos ir kitų teisės aktų garantuotos teisės jokia valstybės institucija neprivalo vykdyti – tik gali, jei nori.

„Nors mano duktė vidurinę mokyklą baigė jau prieš kelerius metus, tik šiemet išmokėjau bankui paskolą – beveik 10 tūkstančių eurų susidarė su visomis palūkanomis. Iš savo lėšų nebepajėgiau pirkti benzino nuolatinėms kelionėms į mokyklą, kur duktė galėjo mokytis ir gauti nuolatinį reabilitacinį gydymą.

Ne aš pati sugalvojau ieškoti mokyklos kitame rajone. Prieš vesdama Ramintą į pirmą klasę su ja nuvykau į psichologinę tarnybą Alytuje ir gavau tokią rekomendaciją.

 Negalėjau jos nuvežti ir palikti bendrabutyje pusmečiui. Raminta labai jautri ir skaudžiai reaguoja į ilgesnius išsiskyrimus.

Ilgai tikėjau, kad valstybė padengs dukters vežiojimo išlaidas. Jas kiekvieną mėnesį kruopščiai skaičiavau. Per 12 metų vien išlaidos už benziną – daugiau kaip 20 tūkstančių eurų. Bet iki šiol neatgavau nė vieno euro“, – tvirtino D.Kuodytė, vis dar neprarandanti vilties susigrąžinti išleistus pinigus.

Visi maitino tik raštais

Tačiau kol kas motinai liko tik kopijos šimtų prašymų, skirtų įvairioms instancijoms: Kauno specialiosios mokyklos, savivaldybės, buvusios apskrities, kelių ministerijų vadovams, Seimo nariams, Seimo, lygių galimybių kontrolieriams, net Lietuvos prezidentei.

Ir visų atsakymai labai panašūs: „Transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis numato, kad tiek savivaldybės, kurių teritorijoje yra švietimo įstaigos, tiek ir pačios švietimo įstaigos, kuriose mokosi mokiniai, dėl sunkios negalios negalintys vykti visuomeniniu transportu ir į šias įstaigas atvežami nuosavu transportu iš kitų savivaldybių, turėtų svarstyti galimybę šioms šeimoms kompensuoti važiavimo išlaidas.“

Iš tų gausybės raštų matyti, kad Kauno miesto savivaldybė kasmet svarstydavo tokią galimybę, bet tik kartą ją rado. Tačiau nenurodė sumos, kiek mokykla turėtų padengti išlaidų už kelionę.

„Visi maitino ir tebemaitina mus raštais. Mokyklos direktorius Liudas Ankudavičius vis reikalaudavo pateikti bilietus – jei ne autobuso, tai kad ir lėktuvo ar taksi.

Tačiau Ramintą galėjau vežti tik savo automobiliu. Kas ją būtų įkėlę ir iškėlę Rudnioje, paskui Varėnoje, o tada Kaune? Kaip iš stoties ji galėjo nuvažiuoti iki mokyklos? Aukojausi dėl dukters ir džiaugiuosi, kad ji įgijo išsilavinimą. Padėdavo visi trys sūnūs, geri kaimynai, bendradarbiai. O kiek tokių vaikų kaimuose taip ir lieka namuose įkalinti, nes jų niekas nepajėgia atvežti į mokyklą. Ar kas suskaičiavo?“ – kalbėjo D.Kuodytė.

Kauno specialiosios mokyklos direktorius L.Ankudavičius tikino, jog savivaldybė mokyklai niekada neskyrė pakankamai lėšų moksleivių kelionėms kompensuoti: „Dauguma tėvų patys už savo lėšas veža vaikus, nepajėgiančius naudotis viešuoju transportu.

Mokykla neturi net autobusiuko, kuris būtų pritaikytas tokiems vaikams. Pernai buvome gavę naują geltonąjį autobusiuką, bet jis nebuvo pritaikytas, tad grąžinome ministerijai.“

Tvarka turėtų būti privaloma

D.Kuodytė įsitikinusi, kad tėvai neturėtų kovoti dėl lėšų už sunkiai judančių vaikų vežimą į mokyklas savo transportu, o būtų įtvirtinta kompensavimo tvarka. Ir ją reikėtų vykdyti.

Ne tik dėl savo dukters, bet ir dėl kitų neįgalių vaikų, kurių teisę pasiekti mokyklą tik teoriškai garantuoja Konstitucija bei įvairūs šalies ir tarptautiniai teisės aktai – tarp jų ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija, varėniškė pasiryžusi kreiptis į tarptautines institucijas.

D.Kuodytei sunkią negalią turinčios dukters nepavyko niekur apdrausti – visi atsisakė.

„Pasieksiu ir Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre. Įrodysiu, kad Lietuvoje ši neįgalių vaikų teisė šiurkščiai pažeidžiama.

Apie tai net negalėjau pagalvoti, kai 1991 metų sausio 13 dieną būdama šeštą mėnesį nėščia su trimis 14, 11 ir 10 metų sūnumis atskubėjau iš Valkininkų į Vilnių prie Televizijos bokšto ginti Lietuvos laisvės nuo okupantų.

Jei tuomet nepabūgau su mažais vaikais stoti prieš tankus, atlaikysiu ir šią jau beveik du dešimtmečius besitęsiančią kovą“, – įsitikinusi D.Kuodytė.

Moteris teigė, kad ryžto nesumažins ir jos pačios negalia, – prieš dešimtmetį jos vairuojamą automobilį sutraiškė prikrautas miškavežis, ji vos liko gyva.

Turėtų svarstyti ir ieškoti galimybių

Eglė Čaplikienė, socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių skyriaus vedėja:

„Šiuo metu galiojančios teisės aktų nuostatos sudaro sąlygas savivaldybėms savo nustatyta tvarka kompensuoti važiavimo išlaidas mokinių, kurie dėl sunkios negalios negali vykti visuomeniniu transportu, šeimoms, jei tokie mokiniai yra vežami ir parvežami nuosavu transportu į švietimo įstaigas, esančias kitos savivaldybės teritorijoje.

Tiek savivaldybės, kurių teritorijose yra švietimo įstaigos, tiek ir pačios švietimo įstaigos turėtų svarstyti galimybę šioms šeimoms kompensuoti važiavimo išlaidas ir sutarti, kiek kuri institucija turėtų prisidėti.“

GENOVAITĖ RAFANAVIČIENĖ („LIETUVOS RYTAS“)

  Article "tagged" as:
  Categories:
write a comment

0 Comments

No Comments Yet!

You can be the one to start a conversation.

Only registered users can comment.