Pamirštas geležinkelis: Varėna-Alytus

23 gruodžio 23:55 2015 Print This Article

Pamirštas geležinkelis: Varėna-Alytus

Įprasta dabartinio Varėnos miesto istoriją skaičiuoti nuo 1862 m., kuomet nutiesus Varšuvos-Peterburgo geležinkelį, rugsėjo 5 d. į Varėną atvyko pirmasis traukinys. Šiam geležinkeliui išleista netgi atskira knyga (Viktoras Liubomiras Žeimantas „Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelis 1858-1915, 2003 m.). Tuo metu neverta pamiršti, kad Varėnos rajone driekėsi ir dar viena geležinkelio linija – iš Varėnos per Alytų, Šeštokus, Suvalkus į Gardiną. Ji taip pat turi savo nors neilgą, tačiau ne mažiau įdomią istoriją.

Geležinkelio statymo prielaidos

XIX a. pabaigoje paaštrėjo Rusijos-Vokietijos santykiai, ėmė komplikuotis padėtis Rusijos imperijos vakariniame pasienyje. Dėl to carinei Rusijai nusprendus tvirtinti savo vakarinę pusę šalia Varėnos (dabartinės Senosios Varėnos) 1881 m. įrengtas kariuomenės pratybų poligonas su vasaros stovykla, o jam aptarnauti 1894 m. pradėtas tiesta geležinkelis Varėna-Gardinas per Alytų, Šeštokus, Suvalkus. Geležinkelis pradėtas statyti iš dviejų pusių: Varėnos ir Gardino, o 1894 m. jau buvo nutiesta geležinkelio vėžė nuo Varėnos iki Poteronių (maždaug iki dabartinių Kaniūkų, Alytaus raj.). Vis dėlto statybos užtruko, kada Alytuje per Nemuną teko statyti didelį ir sudėtingos konstrukcijos tiltą, todėl traukiniai visame Varėnos-Alytaus-Šeštokų-Suvalkų-Gardino (Lososnos) ruože ėmė kursuoti po 5 metų nuo statybos pradžios, t. y. 1899 m. spalio 15 d. – būtent pastačius ir atidarius geležinkelio tiltą per Nemuną Alytuje. Jo vietoje 2015 m. pastatyta pėsčiųjų ir dviračių tiltas ir jis pavadintas „Baltosios rožės“ tiltu.

Grįžkime prie geležinkelio statybų. Kadangi šalia karinio poligono prie Varėnos ėmė augti karinis miestelis, jame 1894 m. pastatyta geležinkelio stotis Poligon su vandens bokštu ir vandens pumpavimo stotimi prie Varėnio ežero. Greitai stočiai prigijo Artilerijskaja pavadinimas, o vėliau ji vadinta tiesiog Artilerijos stotimi.

Geležinkelio tiltai

Išlikusios buvusio geležinkelio tilto per Varėnės upę atramos (nuotr. autorius A. Taraskevičius)

1894 m. tiesiant  geležinkelio atšaką iš Varėnos į Alytų 7 varste nuo Varėnos (tuo metu – Oranų) stoties buvo pastatytas geležinkelio tiltas per Merečankos (dabartinę Merkio) upę. Tiltas turėjo dvi kraštines apie 5 m ilgio sijomis perdengtas santvaras ir apie 42 metrų (20 sieksnių) ilgio centrinę santvarą. Kadangi statybų metu vėlavo viršutinės tilto konstrukcijos gamybos darbai, dėl to geležinkelių daliniai tarpą tarp ramtų perdengė Eifelio surenkamojo tilto viršutiniu paklotu, kuris buvo atgabentas iš Baranovičių geležinkelio poligono.

Pirmojo Pasaulinio karo metu 1915 m. besitraukianti caro kariuomenė susprogdino tiltą per Merkį, tačiau kraštą okupavusi kaizerio kariuomenė jį greitai atstatė. Tiesa, tiltas buvo atstatytas ant medinių atramų, kurių polius galima pamatyti ir dabar, einant buvusio tilto vietoje.

1920 m. spalio pradžioje verdant kovoms Perlojos šaulių būrys (15 vyrų) geležinkelio tiltą per Merkį apgadino. Incidento metu buvo nukauti 3 lenkai ir 2 sužeisti. Netrukus lenkai tiltą visai susprogdino. Kadangi Merkio upe ėjo Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija, viena susprogdinto tilto dalis  atiteko Lenkijai, kita – Lietuvai. Susprogdinto tilto santvaros „lietuviška“ dalis 1936 m. buvo panaudota statant metalinį  siaurojo geležinkelio tiltą per Šventosios upę Anykščiuose[1].

Varėnos-Alytaus geležinkelis už Artilerijos (Glūko) stoties kirto Varėnės upę (šaltiniuose vadinamą Oranka) upę, todėl per ją 1894 m. pastatytas apie 21 m ilgio tiltas. Kaip ir tiltą per Merkį, 1915 m. besitraukianti caro kariuomenė tiltą per Varėnę susprogdino, tačiau atslinkusi kaizerio kariuomenė greitai jį atstatė. Susprogdinto tilto metalinė santvara, paremontavus jos galus, užkelta atgal. Vis dėlto sprogdinant vienas santvaros galas sutrumpėjo, todėl jis buvo paremtas ant naujai pastatytos medinės tarpinės atramos, o trumpasis tarpatramis perdengtas medine paraboline santvara. Medinės tarpinės atramos liekanas buvusio geležinkelio tilto per Varėnę vietoje galima pamatyti ir dabar – einant pėsčiųjų tiltelių buvusio tilto vietoje aiškiai matyti mediniai poliai. 1915 m. lapkričio 25 d., užbaigus tilto per Nemaną atstatymą Olitoje (Alytuje), visas geležinkelio ruožas iki Oranų (Varėnos) vėl pradėtas eksploatuoti[2].

Ruožas kovų su lenkais laikotarpiu

Ties Varėnos-Alytaus geležinkelio linija vyko įnirtingi lietuvių ir lenkų mūšiai, ypač 1920 m. spalio 3-4 d. Juos plačiau aprašo Vytautas Česnulis knygoje „Senoji Varėna 600“. Anot jo, pastūmėję lietuvius, lenkai spalio 3-ąją po visą dieną trukusių kautynių užėmė Varėnos geležinkelio stotį. Čia lietuviai prarado šarvuotą traukinį „Gediminas“, turėjo kitų didelių materialinių nuostolių. Nukauti du kulkosvaidininkai. Lietuvos kariuomenės vado generolo Stasio Žukausko įsakymu 3-ajai divizijai iškeltas uždavinys ne tik išvyti lenkus iš Varėnos stoties ir Varėnos I miestelio, bet ir nustumti priešą į pietus nuo Ūlos. Puolimas prasidėjo spalio 4 d. 5 valandą ryto. Apie 9 valandą Varėna I buvo užimta, tačiau šarvuoto traukinio remiamos stiprios lenkų pajėgos apie 13 valandą privertė lietuvių kariuomenę atsitraukti nuo Varėnos geležinkelio stoties. Pulti lenkus ir atsiimti abi Varėnas lietuviai planavo spalio 5 d. ryte. Į pagalbą iš Alytaus atskubėjo 3-asis pėstininkų DLK Vytauto ir 6-asis pulkai. Deja, pereiti Merkio nepavyko. Lietuvos kariuomenė patyrė didelių nuostolių[3].

Tarpukariu mokytojo, šaulio Andriaus Ryliškio rūpesčiu kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę atminimui šalia Varėnos-Alytaus geležinkelio (prie dabartinės Glūko stotelės, kelio Varėna-Babriškės 4-ajame kilometre) pastatytas paminklas.

1920 m. spalio 8 d. lenkų Želigovskio kariuomenei okupuojant Vilniaus kraštą Lietuvos geležinkelių bataliono spogdintojų komanda geležinkelį tarp Varėnos ir Artilerijos stočių visai išardė.

Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, Varėnos valsčiaus dalis už Merkio atiteko Lenkijai, o susprogdinus tiltą per Merkį Varėnos-Alytaus geležinkelis tapo atskirtas nuo visos Lietuvos geležinkelių sistemos (kadangi tik vėliau buvo pastatyta geležinkelio jungtis Kazlų Rūda-Šeštokai). Artilerija tapo galutine lietuviškos geležinkelio atšakos dalimi. Iki jos ir toliau atvažiuodavo traukiniai iš Alytaus, o 1923 m. pastačius geležinkelio jungtį tarp Šeštokų ir Kazlų Rūdos, į Artileriją (Glūką) kursuodavo traukiniai iš Kauno. Deja, susisiekimui tarp Glūko ir Alytaus daug problemų kėlė vietoj 1915 m. susprogdinto tilto per Nemuną ties Alytumi atstatytas medinių konstrukcijų laikinasis geležinkelio tiltas per Nemuną.

Eismo geležinkeliu pabaiga

2015 m. rugsėjo mėn. buvo organizuojamas žygis po Senosios Varėnos istorines vietas. Nuotraukoje – žygio dalyviai prie buvusios Artilerijos (Glūko) geležinkelio stoties.

Medinis tiltas nebuvo labai tvirtas: juo neleisdavo sunkesnių traukinių. Tačiau ekstremalus tilto išbandymas 1919 m. paskatino pradėti nuolatinį susisiekimą per jį. Vėlesniais laikais tiltas važiuojant traukiniui braškėdavo, linguodavo, todėl keleiviai turėdavo išlipti ir kitą krantą geležinkelio tiltu pasiekti pėsčiomis, tuomet pravažiuodavo traukinys ir, sulipus keleiviams, kelionė į Artileriją buvo tęsiama. Suprantama, kad toks eismo organizavimas buvo labai nepraktiškas, o ir nesaugus.

Dėl to jau 1925 m. buvo svarstoma eismą Artilerijos-Alytaus geležinkelio ruože nutraukti. Tai liudija ir pranešimai to meto spaudoje. Antai 1925 m. gruodžio 17 d. „Lietuvos žinios“ rašo, kad traukinių judėjimas per Nemuno tiltą tarpstotyje Alytus-Poteronys pratęsiamas iki 1926 m. sausio 1 d., taigi iš esmės Alytaus-Varėnos geležinkelis tuo metu jau gyvavo savo paskutines dienas ir sprendimas nutraukti eismą, akivaizdu, priimtas jau anksčiau.

„Lietuvos žinių“ 1926 m. sausio 1 d. numeryje rašoma, kad traukinių judėjimas per Nemuno tiltą tarpstotyje Alytus-Poteronys paliekamas iki 1926 m. sausio 15 d., o traukinių eismas tarp Alytaus ir Artilerijos stočių nuo sausio 16 d. nutraukiamas, taip pat nutraukiamas ir bilietų pardavimas bei prekių priėmimas šiame ruože.

Buvusio geležinkelio iškasa (trasa) ties Senąja Varėna

Vis dėlto visa viršutinė geležinkelio Alytus-Artilerija kelio konstrukcija (bėgiai ir pabėgiai) buvo išardyti tik gerokai vėliau. Akivaizdu, kad bėgiai ties Artilerijos stotimi dar buvo ir 1932 m., kadangi knygoje „Senoji Varėna 600“ 76 psl. „Dainavos“ sanatorijos, kuri įsikūrė buvusioje geležinkelio stotyje 1932 m. , ligoniai fotografuojasi stoties perone, ties kuriuo dar matyti ir bėgiai.

Krikščionių demokratų politikai prijautusiame dienraštyje „Rytas“ 1935 m. balandžio 16 d. rašoma, kad „per Alytaus stotį pradedamas pervežimas geležinkelio bėgių, kurie nuimami nuo nenaudojamo geležinkelio tarp Varėnos ir Daugų“, taigi vadinasi, kad geležinkelio kelio viršutinė konstrukcija buvo išardyta 1935 m. metų pavasarį. Tą patvirtina ir 1935 m. kovo 7 d. pateikta informacija tame pačiame dienraštyje. 8-ajame puslapyje tarp naujienų „Iš viso krašto“ publikuojama žinutė, kurioje teigiama, kad tarp „Alytaus ir Varėnos esančiojo plačiojo geležinkelio bėgiai nuimami. Jie bus pervežami į Šiaulių-Biržų ruožą siaurajam geležinkeliui praplatinti“.

Vėlesniais laikais geležinkelį ketinta atkurti. Apie kalbėta dar 1940 m., prieš pat Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą. Štai 1940 m. vasario 28 d. Lietuvos šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“ rašoma, kad susisiekimas geležinkeliu Alytaus-Varėna(-Vilnius) numatomas atidaryti pastačius didelį tiltą per Nemuną, o jo statyba atsieitų 1,5 mln. Lt.

Vis dėlto greitai atėjo Lietuvos okupacija, Lietuvoje prasidėjo II-ojo pasaulinio karo mūšiai, vėliau – narių ir antroji sovietinė okupacija. Tarybiniais metais taip pat planuota geležinkelį atstatyti buvusia trasa, tiesa, tiltą per Nemuną Alytuje jau statant kitoje vietoje.

Tokių kalbų pasigirdo ir visai neseniai, vis dėlto bent kol kas tai yra tik tolima vizija…

Buvusio geležinkelio trasa ties Senąja Varėna (autoriaus nuotr.)

Adomas TARASKEVIČIUS

[1] KUTKA, Petras (1931). Geležinkelių atstatymo darbai Lietuvoje 1914–1918 m. Kaunas, 1931

[2] Ten pat.

[3] ČESNULIS, Vytautas (2014). Pirmasis pasaulinis karas. In Senoji Varėna 600, Vilnius: BALTO print, 2014, p. 57-65. ISBN 978-609-95670-0-6.

Šis rašinys buvo publikuotas 2015 m. gruodžio 22 d. „Merkio krašte” (Nr. 98).