Kur eini, Lietuva?

sausio 12 11:29 2010 Print This Article

Jau 20 metų kai Lietuva ištrūko iš sovietinės imperijos gniaužtų ir tapo nepriklausoma valstybe. Kur mes esame ir kur nuėjome demokratinio vystymosi keliu galime pasakyti tik palyginę su kitomis buvusio sovietinio bloko šalimis. Baltijos šalys, 50 metų buvusios totalitarinio režimo sąlygose, lyginant su kitomis Rytų Europos valstybėmis, yra labiausiai pažeistos ne tik materialine, bet ir moraline prasme. Nei vienas sovietams tarnavęs kolaborantas, jeigu jis nebuvo tiesioginis žudynių dalyvis, nėra nuteistas. Tarp mūsų vaikšto tie žmonės ir jų dvasioje išauklėti vaikaičiai, kurie skundė einančius melstis į bažnyčią mokytojus, lietuvius, kurie klausėsi „Amerikos balso“ radijo laidų. Tebevaikšto ir tie žmonės, kurių pagalba tūkstančiai niekuo nekaltų lietuvių buvo ištremti į Sibirą, nekalbant jau apie tuos kolaborantus, kurie NKVD požemiuose tardė ir kankino sovietiniam režimui pasipriešinusius tautiečius. Valstybės tarnyboje dar dirba KGB rezervistai ir įvairūs, pilni pagiežos nepriklausomybei buvę kompartijos ir komjaunimo aktyvistai, netekę saldžios kolaboranto duonos.

Žlugus sovietinei imperijai, Rusijoje vėl atgimsta imperinės jėgos. Šios jėgos vėl siekia atkurti buvusią imperiją ir į ją įtraukti buvusias respublikas. Tam tikslui pasiekti yra metami didžiuliai pinigai: finansuojamos brangiai kainuojančios radijo ir televizijos stotys, spaudos leidiniai, skelbiantys Rusijai naudingą informaciją, o teisingiau dezinformaciją. Užsienio valstybėse kuriamos ne tik turtingos priedangos organizacijos, bet steigiamos partijos ir judėjimai, palankūs Rusijos imperinei politikai. Kaip galvojate, kodėl prorusiški bankai Lietuvoje perka lietuviškos spaudos akcijas ? Manoma, kad tai yra ne vien verslo reikalai, o politika. Sakoma: kas valdo informaciją, tas valdo ir situaciją. Jeigu tai tiesa, tai kas valdo „nepriklausomą“ spaudą Lietuvoje? Gal pinigai? Jei pinigai, tai iš kieno jie kišenės: borisovų, dujotekanų, gazpromų? Labai abejoju, kad jie gali būti iš demokrato B. Obamos aplinkos.

Prieš metus pradėjo dirbti nauja Andriaus Kubiliaus vyriausybė. Ji pasiryžo vykdyti Lietuvoje reformas, naikinančias oligarchų valdžią. Kaip žinome, oligarchų, buvusios partinės nomenklatūros ir Rusijos ryšiai yra labai tamprūs. Tada ir prasidėjo daugumos žiniasklaidos priemonių totalinė ataka prieš šią vyriausybę. Tikint šia žiniasklaida, atrodė, kad vyriausybė sudaryta iš nepilnapročių ar piktavalių žmonių, kurie Lietuvai nori tik blogio. Nei vienas laikraštis ar televizijos laida nepateikė vyriausybės argumentų – kodėl vyriausybė priversta taip elgtis, o ne kitaip. Buvo girdima vien nekonstruktyvi kritika. Taip žmonės buvo nuteikinėjami prieš naująją vyriausybę. Šiame kritikų chore vieningai susiliejo pralaimėjusių rinkimus į Seimą opozicijos ir prorusiškų jėgų balsai. Šio choro balsų sukurstyti žmonės 2009 m. sausio 16 d. buvo išvesti prie Seimo į mitingą , panašų į „jedinstvos“ mitingą 1990 metais, nes matėsi tie patys organizatoriai, tie patys grasinimai, tie patys rusiški keiksmai.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, dar dirbdama Briuselyje Europos komisare, matė prasidedantį pasaulio ekonomikos nuosmukį ir ne kartą perspėjo tuometinį Lietuvos premjerą G. Kirkilą apie būtinybę mažinti Lietuvos biudžeto išlaidas. Premjeras nepaklausė, pavadino tai politikavimu. Tuometinis opozicijos lyderis A. Kubilius, matydamas prasidedantį šį nuosmukį ir Lietuvoje, prašė premjerą sumažinti biudžeto išlaidas, nemokėti milijoninių premijų, atsisakyti nebūtinų statybų ir pirkimų, taupyti lėšas artėjančiai krizei. Iš A. Kubiliaus pareiškimų buvo tik šaipomasi, išlaidavimas tęsėsi toliau. Tikrąją padėtį Lietuvos finansuose A. Kubiliaus vyriausybė pamatė tik atėjusi į valdžią. Aiškiai matėsi, kad buvusioji vyriausybė jau jautė ateinančią krizę, bet nuo visuomenės slėpė ir vėl toliu išlaidavo. Pasirodė, kad VISOS ministerijos buvo prasiskolinusios. A. Kubiliaus vyriausybė atsidūrė ant bankroto slenksčio. Už šio slenksčio žiojėjo ne žarijų, o finansinė 5 milijardų biudžeto skolos duobė. Kad valstybė nebankrutuotų , reikėjo skubiai keisti mokesčių politiką, nes valstybės biudžeto pajamos yra dirbančių žmonių ir įmonių mokami mokesčiai. Jei tai skubiai nebūtų padaryta, būtų vėlavęs arba sustojęs pensijų, socialinių išmokų ir biudžetinių organizacijų darbuotojų algų mokėjimas.

Kas netingėjo – visi pasidarė ekonomikos „žinovai“ ir kritikavo vyriausybę, liepė ne didinti mokesčių, o skatinti verslą kaip tai darė turtingos valstybės JAV, Vokietija, Anglija. Turtinga JAV vyriausybė verslo atgaivinimui skyrė ne šimtus milijardų, o trilijonus dolerių. A. Kubiliaus vyriausybė galėjo padaryti tą patį, bet vietoj trilijonų buvo milijardinės skolos.

Niekas kitas nesumokės Lietuvos skolų, jei ne mes patys tai darydami solidariai. O verslą reikia skatinti, bet jei nėra tam lėšų, tai nors verslą skatinančiais įstatymais. Verslas valstybei duos naudą tik po kurio laiko, o pensijas ir algas žmonėms reikia mokėti dabar, nevėluojant, nes dauguma jų gyvena nuo pensijos iki pensijos, nuo algos iki algos.

Šis ekonominis nuosmukis yra patogus momentas opozicijai ir prorusiškoms jėgoms kritikuoti vyriausybę, kelti žmonių protuose sumaištį. Tik tokioje terpėje atgimsta imperinių jėgų inspiruojami įvairūs „frontai“, įvairių šatrijų vadovaujamos partijos.

Pasižiūrėkime į kaimynus latvius. Latvijos sostinė Ryga po savivaldos rinkimų atiteko prorusiškoms jėgoms – interfrontininkams, kurie 1991 metais aktyviai priešinosi Latvijos atsiskyrimui nuo TSRS. Sveiku protu sunku suvokti, kaip Latvijos sostinės meru galima išrinkti žmogų, kuris viešai tvirtina, esą 1940-aisiais metais Latvijos niekas neokupavo ir neaneksavo. Meras taip pat tvirtina, kad tikrasis Rygos partneris yra ne Vilnius, ir ne Talinas, jo žodžiais tariant, atsilikę provincijos kaimai, o didingoji Maskva.

Panašūs dalykai jau vyksta ir Lietuvoje. Vienas iš rajono partijos skyriaus pirmininkų jau viešai gali pasakyti, kad Lietuvoje jokio partizaninio pasipriešinimo sovietų okupantams nebuvo, o buvo tik banditai. Reiškia, kad šis žmogus turi ir būrelį bendraminčių, kurie jį palaiko ir renka jį pirmininku. Kyla klausimas – kam jie tarnauja?

Štai kokio įvertinimo sulaukė dvidešimtais Lietuvos nepriklausomybės metais už Lietuvos laisvę žuvę 20 tūkstančių partizanų. Ar tai ne lietuviškos demokratijos grimasos?

Atrodo, kad taip pat samprotauja ir Putinas su Lukašenka neatiduodami Lietuvos teisėsaugai sausio 13-osios perversmininkų ir žudikų.

Taigi, sausio 13-oji dar tęsiasi. Pasikeitė fronto linija. 1991-iais metais nepriklausomybės priešai buvo sovietų tankuose, o dabar jie vaikšto šalia mūsų.

Dangirdas Lingys

  Article "tagged" as:
  Categories:
write a comment

0 Comments

No Comments Yet!

You can be the one to start a conversation.

Only registered users can comment.