11 paslaptingiausių ir įdomiausių Dzūkijos vietų

 1. Ūlos akis. Kelionės pradžioje pažvelkite į Ūlos akį. Tai šaltinis, almantis netoli Mančiagirės kaimo, kairiajame Ūlos upės krante. Netoli šaltinio atsiveria įspūdinga Ūlos kranto atodanga. Labas, Dzūkija! Milžiniškas šeimos savaitgalis: 11 paslaptingiausių ir įdomiausių Dzūkijos vietų Ūlos atodanga

 2. Marcinkonių kaimas. Marcinkonys – vienas didžiausių Lietuvos kaimų, kuriam pradžią davė miško žvalgų gyvenvietė, minima jau 1637 metais. Žmonės čia gyveno jau akmens amžiuje. Atvažiavę į Marcinkonis, aplankykite etnografinį muziejų, o lankytojų centre pasiimkite Dzūkijos nacionalinio parko žemėlapį. Milžiniškas šeimos savaitgalis: 11 paslaptingiausių ir įdomiausių Dzūkijos vietų Marcinkonys

3. Zackagirio (Dziackagirio) pažintinis takas. Manome, kad šis pažintinis takas labai tinka visai šeimai, nes keliaujama vaizdingomis Marcinkonių apylinkėmis, šalia Dziackagirio upelio, Grūdos upės kilpų, tamsaus Aklaežerio. Pakeliui dairykitės vėjo pustomos Gaidžių kopos ir nedidelės, bet gražios pelkutės, kurią vietiniai vadina „Meškos šikna”.

4. Poilsio pertraukėlė. Po žygio atsipūskite Kastinio stovyklavietėje prie Kastinio ežero. Čia įrengti miško baldai, pavėsinės, tualetas, laužavietė, yra pliažas. Koordinatės: 54.058733, 24.424238. Laikas piknikui! Nežinau, kaip jūsų vaikai, bet Milžinas mažylis labai mėgsta sūrius sausainius. Tokių kelionės išvakarėse gali iškepti net vaikai: 200 g minkšto sviesto gerai išsukite su 100 g tarkuoto kietojo sūrio „Džiugas” iki purios masės, įmuškite kiaušinį, įberkite druskos, kmynų, išmaišykite. Po truputį suberkite tiek miltų, kad lengvai minkytųsi tešla ir neliptų prie rankų. Tešlą šiek tiek palaikykite šaldiklyje, tada ištraukę padarykite sausainius ir 20 min. kepkite 180-190 C° orkaitėje. Išeina 35 vidutiniai sausainiai.

5. Čepkelių raistas. Piečiausiame Lietuvos pakraštyje plyti didelis ir paslaptingas Čepkelių pelkynas, kuriame šiuo metu slepiasi Milžinas mažylis. Čepkelių rezervatas apima 5858 ha plotą, jame auga daug retų ir valstybės saugomų augalų. Čia gyvena vilkai, lūšys, tetervinai ir kurtiniai. Dėl specialių lankymo sąlygų pasitikslinkite: www.cepkeliai-dzukija.lt

6. Vaikelių šaltinis. Skroblaus versmės – tai gražaus upelio Skroblaus ištakos, esančios Margionių kaime. Skroblaus versmėse požeminiai vandenys į paviršių išteka ne tik šlaituose. Vadinamajame „Bobos darže” jie veržiasi iš giluminių sluoksnių ir žemės paviršiuje telkiasi nedideliuose duburiuose, kuriuos vietiniai žmonės vadina „burbaklėmis”. Iš „Bobos daržo” šaltinio, anot legendos, buvo galima išsigriebti kūdikį. Šioje legendinėje vietoje buvo apsilankęs Milžinas mažylis (skaitykite pridėtą Kotrynos Zylės knygos „Milžinas mažylis” ištrauką). Milžiniškas šeimos savaitgalis: 11 paslaptingiausių ir įdomiausių Dzūkijos vietų „Bobos daržas”

7. Bitės. Užsukime į etnografinį Musteikos kaimelį, 12 km į pietus nuo Marcinkonių, garsėjantį bitininkystės muziejumi, kelminiais aviliais, drevėtomis pušimis, į kurias bitės vis dar neša medų. Čia yra ir senovinės bitininkystės takas. Milžiniškas šeimos savaitgalis: 11 paslaptingiausių ir įdomiausių Dzūkijos vietų Musteika

8. Druskininkai. Druskininkuose laukia daug pramogų, kurias rinkitės savo nuožiūra. Jeigu sugalvosite čia pernakvoti, rekomenduojame kelias įdomias vietas: atostogų namus SAKÀ, kur visi kambariai įrengti pagal šio krašto legendas (atostogunamai.lt), arba kempingą (kemping.lt), juk miegoti palapinėje – jėga!

9. Liškiava. Toliau važiuojame į seną dzūkų miestelį Liškiavą ieškoti milžinės Vokės (Milžino mažylio draugės) pamesto akmens (kažkada – labai didelio, deja, dabar jis suskeldėjęs į gabalus). Akmens dairykitės dar neprivažiavę Liškiavos miestelio. Jo koordinatės: 54.04472, 24.04000. Užkopę į Liškiavos piliakalnį, pažvelkite į Nemuną milžinės Vokės akimis ir pabandykite įžiūrėti upės gelmėje paliktus akmenis. Milžiniškas šeimos savaitgalis: 11 paslaptingiausių ir įdomiausių Dzūkijos vietų Liškiava

10. Dzūkų vaišės. Išalkote? Paklausinėkite vietinių, kur rasti dzūkiškų gardumynų: saldžios grikinės babkos, pyragėlių su spanguolių uogiene, grikių košės ir žolynų arbatos su medumi.

11. Merkinė. Užsukite į šį seną miestą su šlovinga ir turtinga istorija, kur šiuo metu miškų ir upių prieglobstyje gyvena 1500 gyventojų. Nuo Merkinės piliakalnių atsiveria nuostabus vaizdas.

12. Glėbo ežeras. Kelionė po Dzūkiją Milžino mažylio pėdomis baigiasi prie apskrito Glėbo ežero, kuris pasak legendos nusileido iš dangaus (pasakojimą skaitykite knygoje „Milžinas mažylis”). Milžiniškas šeimos savaitgalis: 11 paslaptingiausių ir įdomiausių Dzūkijos vietų Milžiniškas šeimos savaitgalis: Dzūkija

 Iki pasimatymo kitose Milžino mažylio kelionėse po Lietuvą! VAIKELIŲ ŠALTINIS Ištrauka iš Kotrynos Zylės knygos „Milžinas mažylis” (Vilnius: Aukso žuvys, 2014) Vidury lauko, kuris besimėgaudamas saldžiu lietučiu net vilnijo iš susijaudinimo, mane apstulbino netikėtas vaizdas. Žemai žemai, tarp žalių smilgų stiebelių išvydau mažutį rausvą žmonių kūdikėlį, ramiausiai snaudžiantį ten, kur po akimirkos turėjau dėti koją. Taip ir susitingau prie juosmens pritrauktu keliu ir praverta burna. Atitokęs kiek atsitraukiau ir ėmiau dairytis mažylio tėvų. Kiek tik akys užmato, aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Vėl įsmeigiau nustebusį žvilgsnį į kamuolėlį po kojomis. Norėdamas geriau įsižiūrėti, pritūpiau ir prikišau nosį prie pat rausvos, lietaus lašeliais nusagstytos odelės. Vaikutis ramiai alsavo, putliu žanduku nulenkęs čia pat augusias smilgas. Visai šalia kunkuliavo šaltinėlis. Kol svarsčiau, kaip čia derėtų pasielgti, net pašiurpau, vandenyje įžiūrėjęs kitą kūdikį. Vieną akimirką pamaniau, kad šaltinyje netyčia atsidūrė ką tik stebėtas mažylis, bet dirstelėjęs šonan išvydau jį čia pat, trinantį užsimiegojusias akeles. Vėl įsistebeilijau į vandenį ir supratau, kad tas kitas rausvaskruostis vaikutis versmėje anaiptol ne skęsta, o kuo smagiausiai nardo ir sukinėjasi lyg vikri dvikojė žuvytė. Man bevėpsant, iš gelmės pasirodė dar vienas įsidūkęs mažylis ir ėmė ristis su iki tol ramiai plūkavusiu draugu. Ir ką tik pievoje snaudęs mažylis neįtikėtinai vikriai niurktelėjo į vandenį, dailiai sumaskatavo pėdutėmis ir vienu yriu atsidūrė šalia šėlstančių vaikų. Kurį laiką akylai juos stebėjau. Bijojau praleisti lemiamą ženklą, jei kuriam imtų trūkti oro ar pasidarytų šalta. Kur tau! Vikrūs rausvi kūneliai čia prapuldavo versmės keliamo smėliuko sūkury, čia vėl išnirdavo, nebyliai krykšdami smulkiais oro burbuliukais. Negalėjau atplėšti akių, kai jie, mažais kumštukais nusitvėrę vandeny mirkstančių žolių kuokštų, stumiami srovės, vartėsi kūlio kaip juokingi vandens malūnėliai. Staiga vienas mažylis vikriai niurktelėjęs pranyko smėlio purslais virstančioje šaltinio akyje. Visai netrukus jam iš paskos murktelėjo ir antrasis. Galiausiai, krykštelėjęs, prapuolė ir paskutinysis. Gulėjau pievoje, visu ilgiu išsitiesęs ant pilvo ir beveik nosį įmerkęs į paslaptingąjį šaltinį bandžiau susiprasti, ką čia prieš akimirką savo akimis regėjau. Jutau, kaip man į nugarą barbena taip rimčiau ir neįsismarkavęs lietus, bet dar ilgai neatitraukiau žvilgsnio nuo burbuliuojančios versmės. Vis laukiau vėl pasirodančių vaikelių. Tik jų nebebuvo nei ženklo. Po kurio laiko įskaudo pečius ir apsiverčiau ant nugaros. Įbedžiau žvilgsnį į debesis ir lietui kapsint tiesiai į veidą svarsčiau, gal vertėtų porai dienų čia apsistoti ir išsiaiškinti, kokią stebuklingą vietą taip netikėtai radau. Taip bemintydamas, akies kampučiu pastebėjau mažųjų žmonių moteriškę. Jai leidžiantis šlaitu, vėjyje lyg burės plevėsavo ilgas platus sijonas ir balta skepeta rankoje. Nesupratau, ar ji skuba link manęs, ar link šaltinio, bet nusprendžiau šiek tiek pabendrauti. Atsikėliau nuo žemės ir atsisėdau patogiai sukryžiavęs kojas. Moteriškė jau buvo visai čia pat, tad plačiai nusišypsojau ir garsiai pasisveikinau. – Laba diena. Aš Kernius. Keliavau pro šalį ir stabtelėjau prie šaltinio, – pradėjau pasakoti ir trumpam nutilau. Nesumojau, ar kloti visą tiesą apie vaikelius baloje, ar geriau nutylėti. – Laba diena, – atgalia ranka šluostydamasi aplytą veidą atsakė moterėlė. – Aš Ona. Ar atkeliavai čia kam sugauti vaikelio? – Su… sugauti vaikelio? – taip ir pakartojau nepridūręs nieko gudriau. – Na taip, sugauti naujagimio. Ir aš čia to paties atkeliavau. Mūsų kaime esu vaikelių gaudytoja. Nesu regėjusi, kad ir milžinai čia mažylių ateitų, juolab vyrai milžinai, bet gal ir milžinukų kartais iš versmės išnyra, gal šaltinėlis kiekvienam pagal giminę dovanoja. – Šitas šaltinis dovanoja vaikelius? – išpyškinau iš nuostabos pakeltais antakiais. Moteris sustojo ir įbedusi tiriantį žvilgsnį man į akis palingavo galva netardama nė žodžio. – Nežinai apie versmės galias ir tokią vietą užtikai netyčia? – lėtai paklausė. – Taip ir bus… – susigėdęs nuleidau akis. – Bet jau mačiau čia ropinėjančius ir vandeny dūkstančius kūdikėlius! – pridūriau norėdamas pasirodyti ne toks sutrikęs, koks buvau iš tiesų. – Na ir gerai, vadinasi, jau žinai, kas čia dedasi ir ką aš dabar darysiu, tad galėsiu nesigaišinti ilgiems aiškinimams, – ramiai tepasakė Ona, tūpdamasi prie kunkuliuojančios versmės. Nieko nebeatsakiau, tik išplėtęs akis stebėjau, kaip ji, ant kelių užsitiesusi atsineštą baltą skepetą, iki pat alkūnių įmurkdžiusi rankas į kunkuliuojantį vandenį, lėtais judesiais naršo šaltą versmę. Vos po kelių akimirkų puse lūpų šyptelėjusi jau traukė iš vandens spurdantį rausvą vaikelį ir jam gailiai knirkiant švelniai suvystė.

Skaitykite daugiau: http://www.tavovaikas.lt