Vaikystėje partizanams talkinusiam varėniškiui laisvės kovų dalyvio statusas nesuteiktas iki šiol

Vaikystėje partizanams talkinusiam varėniškiui laisvės kovų dalyvio statusas nesuteiktas iki šiol
balandžio 26 20:31 2017 Print This Article

Gražiausi Varėnos krašto pušynai iki šiol liudija juose pokariu vykusias įnirtingas partizanų pasipriešinimo kovas ir saugo dar daugybę neįmintų kovotojų už Lietuvos laisvę tragedijomis paženklintų mįslių. Sovietmečio metais šia skaudžia tema buvo nekalbama, nes liudininkai bijojo būti tardomi ar ištremti, o dabar jau ir tų liudininkų mažai beliko.

bolius-paulauskas-3-58f78d4e7e383 Varėnoje gyvenantis Bolius Paulauskas yra vienas iš tų nedaugelio, kurie apie šio krašto miškuose vykusį partizaninį judėjimą žino daug. Garbaus amžiaus vyras, nors nuo tų įvykių prabėgo beveik septyniasdešimt metų, prisimena ir gali parodyti dar daug partizanų kovas šiuose miškuose menančių praeities ženklų. B.Paulauskas iš praeities tarsi atšaukia prisiminimus, kuriuos pasakoja gražia dzūkiška šneka. Jie tikri ir labai skaudūs. 1939 m. vasario 7 d. gimęs ir augęs Lavyso kaime, pokario baisumą patyrė dar ankstyvoje vaikystėje. Jam buvo penkeri metukai, kai 1944 metų vasarą visos šeimos akivaizdoje enkavedistai nušovė tėvą Juozą Paulauską. „Dar karas buvo girdėc, bet jau partizanas Adolfas Baublys–Merkys buvo miškan. Pas mus užėjo keturi vokiečiai karininkai, likį užfrontėn. Su tėvuku susišnekėjo lenkiškai, paprašė nakvynės, o vėliau – kad parodyc kelių per miškus in Paūlių kaimų link Merkinės. Tas kelias ir dabar nežymus yra, aš galiu parodyc… Tėvukas su kaimynu netoli namų, kur bulves duobėse laikė, buvo pasidarį bunkerį, tai paėmė šiaudų ir nuvedė vokiečius in tų bunkerį nakvoc. Pro mūs kiemų upelaitė tekėjo, kur Lavyso ežeran inteka. Vokiečiai prie jos nusprausė, nusiskuto, mama valgyc padarė. O kiton Lavyso ežero pusėn buvo rusai. Iš Perlojos atskrisdavo lėktuvas, numesdavo ežeran bombų, tadu atvarydavo kareivius ir ciej rinkdavo žuvis. Prie ežero gyvenantis kaimynas pamatė ir pranešė, kad „pas Paulauskų vokiečiai“.
Padarė rusai pasalų… Tėvukas vokiečius vedė in tų kelukų. Du šimtai metrų nuo namų, tėvukų ir du vokiečius nušovė, kiti du pabėgo. Tėvukas, kap dabar atsimenu, buvo su baltais marškiniais… Likom maži, mamai buvo labai sunku augyc mus. Aš buvau vyriausias, tai turėjau padėc. Likau be mokslo, baigiau cik keturas klases. Kai tėvukas žuvo, iš pradžių augino močiutė Milioniškės kaime, ten baigiau ir pirmų klasį. Paskui grįžau namo, mokinaus tuometinėse Žiūrų ir Perlojos kaimų pradinėse mokyklose“. Galbūt ankstyva ir tragiška tėvelio žūtis nulėmė ir subrandino jo apsisprendimą vėliau padėti partizanams? Gal mamos Cecilijos pavyzdys – ji buvo aktyvi partizanų ryšininkė ir rėmėja, slapyvardžiu Liepa?

„Tarp miškų gyvenom, tai reikėjo ir turėjom su partizanais bendraut ir draugaut. Merkio bunkeris buvo nuo mūs namų apie pusantro kilometro. Partizanai ateidavo pas mus visadu, kai ko nors reikėdavo. Aš nuo penkių metų buvau su partizanais. Jei jie pasakė, paprašė, klausiau. Turėjau senų dviratį, kai važiuodavau per miškų, labai braškėdavo. Partizanai pas mus namuose pasidėdavo sauso maisto, į kelias savaites ateidavo vienų kartų. Ganydamas karves partizanus sutikdavau beveik kiekvienų dienų… Pirmiausia padėdavau partizanui Vincui Kalantai – Nemunui, iš Perlojos parduotuvės parveždavau žibalo, įvairių maisto produktų. Perlojos parduotuvėn tėvuko pusbrolis dirbo, jis viskų žinojo, tai induodavo, ko reikia, o aš buvau tiekėjas… Vasarų po miškus karves ganydavom. Vienų kartų atgenu pas tokį Miškinį, o jis pasakoja, kad stribai sušaudė naminės degtinės bravorų. Mes, vaikai, nuėjom pažiūrėc, ir ten radau girtų stribų pamestas šovinių apkabas. Paėmiau, parginiau karves, po dernu šovinius pakišau… Kitų rytų atėjo į namus partizanas Nemunas ir paklausė: „Tai šovinių radai?“. Atnešiau, atidaviau. Po kelių dienų, kai vėl ganiau miške karves, surado mani ir dovanų davė dar šiltų užmuštų kiškį…

bolius-paulauskas-partizano-nemuno-bunkeris-jakuliu-miske-58f78d4ebf92c
Kai traukės frontas, vokiečiai su sunkvežimiais, pilnais ginklų ir šaudmenų, važiavo smėlingais miško keliais. Užbuksavusias mašinas vokiečiai palikdavo. Mes su tėvu matėm, kaip nešėsi kaimo žmonės ginklus, tėvas irgi parsinešė. Aš pasakiau Nemunui, kad tėvas daug ginklų prikavojis po namus. Jis liepė ieškot po namus ir kluonan. Ieškojau ir radau kluonan po grindim įvairių šaudmenų pusė maišo. Po tėvo žūties mama kelis šautuvus ir daugybę šaudmenų atidavė besikuriančiam Adolfo Baublio – Merkio būriui. Nuo tadu šeima įgavo partizanų pasitikėjimų. Aš daugiau bendravau su partizanu Nemunu ir jo vyrais“. Partizanas Adolfas Baublys –Merkys vado Juozo Vitkaus– Kazimieraičio nurodymu ieškojo patikimos vietos slėptuvei partizaninės spaudos leidybai ir pasirinko Paulauskų sodybą, kadangi ji buvo atokiau nuo kitų. „Mama sutiko, kad būt inrengta slėptuvė– bunkeris, ir jų inrengė priepirtėn. Bunkerin buvo spausdinimo mašinėlė, radijo aparatas, spaudinių dauginimo juosta šafirografas. Popierių, kalkį ir kitas leidybai reikalingas medžiagas mama tiekė kartu su partizanų rėmėju iš Purplių kaimo Roku Bingeliu – Vaidevučiu, viską parveždavo iš Vilniaus. Mama iš Vilnius parveždavo partizanams pasiūtas uniformas“. Apie slėptuvę Paulauskų sodyboje žinojo tik Merkys ir grandies vadas Stasys Jovaiša – Gražuolis, gal todėl bunkeris nebuvo išaiškintas.

Bolius sako, kad jo rezistencinė veikla, nors tebuvo septynerių metų vaikas, prasidėjo nuo tada, kai 1946 m. birželį buvo atspausdintas pirmasis „Laisvės varpo“ numeris. Slėptuvėje buvo spausdinami ne tik laikraštėliai, bet ir atsišaukimai, įspėjamieji raštai NKVD agentams, prijaučiantiems okupacinei valdžiai, partizaniškos dainos. Jam iš pradžių buvo patikėtas Perlojos kaimas, kadangi Bolius čia lankė pradinę mokyklą, o mokytojas irgi palaikė ryšį su partizanais. Į Perloją Bolius nešdavo įduotus paketus rezerviniam partizanui Juozui Ciūniui. Vėliau juos jau nešdavo į aplinkinius Milioniškių, Žiūrų, Trakiškių, Mančiagirės kaimus.

bolius-paulauskas-partizano-nemuno-bunkeris-jakuliu-miske-visi-58f78d4f040a7Įduodami spaudą, partizanai kiekvieną kartą aiškindavo, kaip elgtis sutikus stribus ar kareivius, liepdavo vengti bet kokio kontakto. Jis ir šiandien atsimena partizano Jūrininko pasakymą, kad tai didelė atsakomybė, kad ir nuo jo priklauso kitų žmonių laisvė ir gyvybė. Prisimena, kaip atsiklaupęs prieš partizanus kartojo priesaikos žodžius ir gavo Riešuto slapyvardį. Spaustuvė Paulauskų sodyboje veikė iki kol buvo Merkys šiuose miškuose. 1947 m. žuvus Jūrininkui, vietoj jo dirbo Feliksas Daugirdas – Šarūnas. Vėliau šį bunkerį perėmė Petro Vaitkaus – Genio partizanai. Vasarą bunkeris būdavo tuščias, nes partizanai gyveno miškuose. Bolius vasarą miegodavo kluone. Partizanai sugrįžę iš žygio jį žadindavo, kad šis užmaskuotų bunkerio angą. Apie bunkerį liepdavo pabarstyti tabako, kad šunys neužuostų. Dažnai vaikas partizanams kūrendavo pirtį, jam teko būti žvalgu, kad partizanų neužkluptų rusų kareiviai su stribais. Jų sodyboje partizanai kaupė atsargas žiemai; miltus, cukrų, kruopas. Pasiimti didesnio kiekio tekdavo važiuoti su arkliu, o kad nekiltų įtarimų, į vežimą prisikraudavo šakų. Vykdydamas partizanų užduotis, Bolius Paulauskas palaikė ryšius ir su partizanu Juozu Jakavoniu iš Kasčiūnų kaimo, kuris yra jų namuose dar gyvam tėvukui esant buvęs. Bolius sako, kad bendraudamas su partizanais, niekada nejautė baimės, turėjo tik begalinį norą padėti, kurį, turbūt, perėmė iš mamos. Metams bėgant Boliui buvo patikimos vis sudėtingesnės užduotys. Ne kartą partizanai jį siųsdavo į Varėną vaistų. Tekdavo atlikti ir kitų pavedimų. Grįždamas iš mokyklos, nešdavo iš Perlojos sutaisytus batus iš batsiuvio Juozo Baublio. Iš parduotuvės parnešdavo reikiamų prekių, vykdė ryšių užduotis su kitais partizanų būriais, Jono Jakubavičius – Rugio ryšininkais, ryšininke Ona Griškaitiene-Čiraite. Bolius sako, kad partizanai iki bunkerio jo neprileisdavo, atneštus daiktus pasiimdavo sutartoje vietoje. „Sunkiai gyvenom, bet partizanams vis tiek padėdavom. Kadangi gyvenom prie Lavyso ežero, tai vasarų žuvavom, o žiemų su mamu pynėm cinklus. Laikėm karvį, tai buvo pieno, sūrio, sviesto. Rudenį, kai jau būdavo šlapia ir šalta, partizanai prašydavo miškan atnešt šiaudų kūlį, divonų užsikloc. Susitikdavom 20-30 metrų iki bunkerio, buvau labai jaunas, tai bijojo, kad galiu išduoc…“.

Bolius Paulauskas su liūdesiu balse sako, kad neįmanoma išvardinti, kiek tuo metu visko išgyventa – sukrėtimų, nuoskaudų, netekčių. Didelis skaudulys buvo 1949 m. žuvę partizanai, kuriems padėjo – Merkys, Tigras, Gražuolis, Mindaugas, Rugiagėlė ir kiti. Garbaus amžiaus vyras atsidūsta: „Buvo labai sunkus metas, būdavo tokių atvejų, kai vienas brolis – partizanas, kitas – stribas“. Ar nebijojo, kai nušovė partizanus? „Vėliau buvo ne vienų kartų stribai atėjį mamos apklaust, gal ir įntardavo, tačiau nieko neįrodė. Norėjo ir in Sibirų išvežt, bet tiek iš mūs, moters ir trijų nepilnamečių vaikų, naudos tebuvo. Iki Lietuvos Nepriklausomybės nepasakojo niekam, bijojom. Sakydavom, kad tėvukų vokiečiai nušovė. Žiūrų kaimo žmonės žinojo teisybį, bet niekas neišdavė“.

Bolius Paulauskas sako, kad jo rezistencinė veikla baigėsi 1953 m. kartu su paskutinių partizanų žūtimi. Jis pragyveno sunkią, ne vaiko metams skirtą vaikystę, gal todėl atmintin įsirėžę skaudžios vaikystės patirtys neleidžia užmiršti net menkiausių praeities detalių. „Ten prie Palkabalio, kur Genio būrys žuvęs, grybaudamas po senu medžiu radau kryželį. Iškapsčiau iš po samanų ir stebėjausi, kodėl anksčiau niekas neužsižiūrėjo. Supratau, kad tai galėjo būti partizano Genio bunkeris“. Nuo vaikystės jis gerai prisiminė ir tuometiniam Seimo nariui, o dabar Varėnos rajono savivaldybės merui Algiui Kašėtai parodė vietą, kur pušyne tarp Žiūrų ir Perlojos buvo du bunkeriai, ir kur 1949 m. tragiškai nutrūko trijų jo gerai pažinotų Kazimieraičio rinktinės, Vytauto tėvūnijos partizanų – Vinco Kalantos-Nemuno, Vytauto Šilansko-Šilučio ir Prano Česnulio-Žvaigždės – gyvenimo gijos. Prieš keletą metų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro lėšomis čia buvo pastatytas atminimo ženklas-paminklas. „Atsimenu, kaip sužinojau, kad susprogdino Nemuno bunkerį, o partizanus parvežė į Žiūrus ir palaidojo. Tada nuėjau prie to bunkerio, radau ant šakos gal pasityčiojimui pakabintas moteriškas kojines, sudaužytą puodą, kitų daiktų. Dar viskas garavo tragedija… Kaip galima pamiršti? Visa vaikystė prabėgo su miškais, bendraujant su partizanais ir ryšininkais“. Nuotraukų, deja, iš to laikmečio neišliko. Turėjo keletą, kur partizanai pamiškėj šventė Jurgines, tačiau bijojo sovietmečiu laikyti, sunaikino. Buvo radęs ir partizanų kurtų dainų knygelę, tai atidavė partizanui Nemunui. B.Paulauskas pasakoja, kad su mišku jo visas gyvenimas susijęs, nes nuo pat jaunystės iki pensijos dirbo miškų ūkyje. Darbe buvo gerbiamas, raginamas stoti į partiją, tačiau vis atsisakydavo. Prasidėjus Atgimimui B.Paulauskas aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, tragiškų 1991 metų sausio įvykiuose budėjo prie Parlamento. Daug laiko skyrė pokario partizanų įamžinimo darbams – kartu su bendražygiais statė paminklus, kryžius, koplytstulpius. B.Paulauskui yra suteiktas nukentėjusiojo statusas. Tačiau garbaus amžiaus vyras negali nuslėpti nuoskaudos, nes ne vieną kartą kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisiją, prašydamas suteikti laisvės kovų dalyvio teisinį statusą, bet vis gaudavo neigiamą atsakymą, kad jis buvo per jaunas ir atseit negalėjo užsiimti rezistencine veikla. Todėl vaikystėje partizanams talkinusiam varėniškiui laisvės kovų dalyvio statusas nesuteiktas iki šiol. Garbaus amžiaus vyras klausia: „O kas galėjo partizanams padėti, jei suaugę vyrai buvo miškuose ir kalėjimuose? Juk ir mano mama buvo partizanų ryšininkė, turėjo Liepos slapyvardį. Aš daugiau partizanams padėjau, nei kiti vyresni“.

Rūta Averkienė,
Varėnos rajono savivaldybės administracijos
Bendrojo skyriaus vyr. specialistė,
tel. (8 310) 31 980, 8 614 99 144, el. paštas ruta.averkiene@varena.lt
write a comment

0 Comments

No Comments Yet!

You can be the one to start a conversation.

Only registered users can comment.