Po išpažinties ir palaiminimo Panaroje vyksta stebuklai

Po išpažinties ir palaiminimo Panaroje vyksta stebuklai
kovo 26 17:46 2016 Print This Article

Savo nuodėmes, vargus jam atskleidžia pramogų ir politikos žvaigždės, narkomanai, alkoholikai, vėžininkai. Šiuolaikinę vienuoliją kuriantis kunigas Valerijus Rudzinskas neatstumia nė vieno, nors sulaukia kitų dvasininkų pavydo ir skundų.

 

Į mišką Panaros kaime, Varėnos rajone, Edita Mildažytė neseniai nuvažiavo naktį. Pirma ji paskambino Pilnų namų bendruomenės sielai kunigui vienuoliui V.Rudzinskui ir paprašė neužrakinti naujos koplyčios – norėjo viena tyliai pabūti.

„Pirmą kartą ten vykau, kai dar visi meldėsi senoje gryčioje. Pamenu – lijo, pro stogą varvėjo. Vėliau į Panarą važiuodavau jau su savo vyru Gintautu“, – pasakojo populiari televizijos laidų vedėja, žurnalo „Stilius“ Metų moteris.

50 metų E.Mildažytė neabejoja – paskutiniais gyvenimo metais jos sutuoktiniui verslininkui G.Vyšniauskui jaustis laimingam padėjo ir pokalbiai su dvasininku, dabar tampančiu labai populiariu.

„V.Rudzinskas – kunigas iš pašaukimo. Su Gintautu jie kalbėdavosi nuoširdžiai, atvirai.

Mano vyrui labai patikdavo tie pokalbiai, jis džiaugdavosi.

Tada jau žinojome, kad nėra išeities, nes medikų prognozės buvo labai blogos. Bet svarbu, kaip nugyvensi tą likusį laiką. O ir pastiprinimo labai reikia“, – „Lietuvos rytui“ Velykų išvakarėse kalbėjo televizijos žvaigždė.

Populiari televizijos laidų vedėja E.Mildažytė pripažino, kad vėžiu sirgusiam jos vyrui G.Vyšniauskui paskutiniais, sunkiausiais, gyvenimo metais jaustis laimingam labai padėjo ir atviri, nuoširdūs pokalbiai su dvasininku.

Vėžiu sirgęs G.Vyšniauskas sausio 4-ąją ant mylimos moters rankų mirė su šypsena veide.

Šokėjas atliko išpažintį

 Kelią į Panaros kaimą neseniai atrado ir šokėjas Andrius Kandelis.

Pasaulio ir daugkartinis Europos Lotynų Amerikos šokių čempionas buvo pakliuvęs į nesėkmių ruožą. Pernai vasarą jis apsivogė prabangių drabužių parduotuvėje.

Suklupusį A.Kandelį draugai vieną dieną įsodino į automobilį ir iš Vilniaus nuvežė į Varėnos rajoną.

„Po išpažinties Panaroje mano gyvenime viskas pradėjo keistis į gera“, – prisipažino garsus šokėjas A.Kandelis.

Kunigas V.Rudzinskas jį pakvietė į zakristiją, įrengtą po koplyčia. Storos požemio sienos saugo išpažinčių paslaptis – jokia pašalinė ausis neįstengs pasiklausyti ten atskleistų nuodėmių.

„Kad kunigas man padėjo – tikras faktas. Išklausęs išpažinties jis padėjo rankas man ant galvos ir laikė dešimt minučių. Po to pasakė, kad viskas bus gerai. Jaučiau sklindančią baltą šviesą.

Po mišių sugrįžęs į namus pasimeldžiau – reikėjo apsivalyti. Dabar mano gyvenime viskas pradėjo keistis į gera. Nebesidairau į praeitį – žvelgiu tik į priekį, į ateitį. Žmogus, kuris nori atsikratyti nesėkmių, turi stengtis, tuo tikėti“, – „Lietuvos rytui“ apie pokyčius kalbėjo A.Kandelis.

Garsus šokėjas anksčiau nebuvo uolus katalikas.

Po viešnagės Panaroje jis pradėjo tikėti, kad yra aukštesnė jėga, kuri gali nulemti ateitį.

Miške – mokslo naujovės

Panaros kaimo miške prieš Velykas virė darbai. Aukštyn stiebėsi nauja valgykla. Vyrų vienuolijoje tai bus antras vadinamasis pasyvusis, ekonomiškas pastatas. Ant jo stogo taip pat bus įrengti saulės kolektoriai.

Anksčiau pastatytas 600 kvadratinių metrų namas, kuriame gyvena V.Rudzinsko globojami narkomanai ir alkoholikai, atsieina per metus apie 600 eurų.

„Dievas davė žmogui protą, juo reikia naudotis. Man patinka naujovės, mokslo pažanga, domiuosi inžinerija. Jei ką nors darau – tik geriausiai.

Antai mums mokslininkai sukūrė kompiuterizuotą vaistažolių džiovyklą. Svečiai iš Belgijos, pamatę miške tokį išradimą, stebėjosi“, – šypsojosi 55 metų V.Rudzinskas, Panaroje pastatęs ir elektromobilių įkrovimo stotelę.

Prieš dešimt metų iš Nemunaičio miestelio kartu su besigydančiais narkomanais ir alkoholikais išvarytas V.Rudzinskas nenuleido rankų. Jis įsigijo seną sodybą, kurioje nebuvo net lauko tualeto, o mišias tekdavo laikyti kluone.

Vienuolija statoma iš aukų. Pajamų duoda ir ekologinis vaistažolių ūkis – juo, kaip ir kitais projektais, rūpinasi Rūta Jakubonienė.

„Ką žmonės paaukoja, aš nepaslepiu, viskas matoma. Juk nenusinešiu, man ir nebereikės. Visada būsiu dėkingas ir kardinolui Audriui Juozui Bačkiui – minėdamas savo jubiliejų jis sveikintojų prašė dovanoti pinigus, kuriuos paaukojo mums“, – pasakojo vienuolijos kūrėjas.

Aukotojai atsilygina už pagalbą. Po komos atsigavusio berniuko tėvai finansavo paauksuotos Dievo Motinos Visų Karalienės ikonos sukūrimą. Senąją ikoną kunigas perdavė Onkologijos ligoninei.

Šeimoje bėdų turėjęs verslininkas padovanojo restauruotus senovinius baldus – jie puošia zakristiją.

Mokytojas gerdavo savaitę

Šią žaismingą verbą sukūrė vėžiu sirgusi druskininkietė Svetlana, kuriai kunigas padėjo kabintis į gyvenimą.

V.Rudzinskas vienodai šiltai bendrauja ir su turtuoliais, ir su vargšais. Jis negaili patarimų po vienuolijos stogu priglaustiems narkomanams ir alkoholikams. Tarp jų yra ir suklupusių dvasininkų.

Kunigas visiems randa šiltą žodį, o kasdienį darbą patiki socialinei darbuotojai Ingai Leškevičienei. Ji ir supažindino žurnalistę su sporto pedagogu iš Kauno – vienu iš 12 vyrų, kurie gydosi Panaroje.

„Dirbau Rusijoje, patyriau finansinių bėdų. Mama susirgo vėžiu.

Mačiau, kaip ji gęsta ligoninėje. Po motinos mirties gerdavau savaitę, kartais ilgiau.

Dažniausiai gerdavau vienas po darbo – tai alų, tai degtinę“, – pasakojo 48 metų vyras.

Kai kaunietis jau pasiekė dugną, draugai iš baikerių klubo jam patarė vykti į Panaros kaimą, kur įsikūrusi Pilnų namų bendruomenė. Sporto mokytojas jau aštuonis mėnesius gyvena vienuolijoje ir sėkmingai lipa iš duobės.

Kaunietį aplanko mylima moteris. Vyras jaučiasi jai skolingas, kad ištvėrė jo bėdą. Vasarą, kai reabilitacijos programa jau bus beveik baigta, kaunietis žada atvairuoti į Panaros mišką „Harley-Davidson“ ir motociklu grįžti namo.

„Niekas iš čia besigydančiųjų nežino, ar išėjęs bus stiprus ir niekada nebegers, nevartos narkotikų. Galbūt man su tuo gyventi reikės visą gyvenimą?“ – svarstė besigydantis alkoholikas.

Vienuolijos siela V.Rudzinskas kauniečiui padėjo vėl pajusti vidinę stiprybę ir geriau pažinti save: „Anksčiau maniau, kad esu protingiausias. Pasirodo, verta pakalbėti su kunigu, psichologu.“

Išgijimą vadina stebuklu

Pokalbio su Panaros kunigu galią pajuto ir verslininkas Nerijus, kurį kankino nemiga.

„Septynerius metus negalėdavau užmigti nei dieną, nei naktį.

Išleidau daug pinigų privačiose klinikose, bet niekas nepadėjo“, – pasakojo 29 metų vilnietis.

Nuovargis jaunam vyrui ne tik pakirsdavo kojas. Jis jausdavo, tarytum ugnis degintų kūną iš vidaus. Jam sušlubavo sveikata, sutriko atmintis.

Iškankintą vilnietį bičiuliai nuvežė pas V.Rudzinską.

„Jis nužvelgė mane šiltu žvilgsniu, išklausė, nuramino, palaimino, pakvietė į mišias. Sugrįžęs namo miegojau net kelias valandas! Po kelių apsilankymų Panaroje grįžau į normalų gyvenimą“, – džiaugėsi verslininkas, pokyčius vadinantis stebuklu.

Apie stebuklingą išgijimą žurnalistei pasakojo ir 23 metų alytiškė Miglė Misevičiūtė, kosmetikos įmonėje dirbanti administratore.

Pernai gruodžio 23-iąją jos motina grįžo iš darbo ir parkrito. 43 metų moterį ištiko stiprus insultas, buvo pažeistos smegenys. Alytiškė paniro į gilią komą. Medikai nebeteikė vilčių.

„Mano mamos gyvybę palaikė tik aparatūra. Nuvežiau mamos nuotrauką kunigui į Panarą.

Jis ją palaimino, meldėsi per mišias, mane nuramino. Jo žodžiai man įkvėpė tikėjimo, kad mama pasveiks. Ir tą dieną ji atsimerkė, o dabar jau valgo, pradeda kalbėti ir per Velykas grįš namo“, – pasakojo M.Misevičiūtė.

Alytiškę gydantis medikas, net 18 metų dirbantis su stiprų insultą patyrusiais ligoniais, stebėjosi. Toks greitas ligonio sveikimas – tik antras per jo karjerą.

Komos ištiktos alytiškės dukteriai ir daugybei kitų žmonių viltį įžiebęs V.Rudzinskas išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui“ tikino neturįs jokių magiškų galių.

Pas kunigą – tik po gydytojo

– Pas jus plūsta žmonės. Dauguma atvyksta ne džiaugsmu pasidalinti. Kuo šiuolaikinis žmogus skundžiasi? – paklausiau V.Rudzinsko.

– Be abejonės, daugelis dalijasi ne džiaugsmais. Atvažiuoja sunkumų, skausmų spaudžiamų žmonių. Daug jų vargina depresija, onkologinės ligos. Būna ir kalbančių apie savižudybę.

Nors kai kurie psichologai pataria nekreipti dėmesio, jeigu artimasis grasina nusižudyti, esą tai manipuliacija, aš manau, kad tai rimtas signalas.

– Gyvenimo tempas didelis, o žmonės nemoka sustoti, pamąstyti?

– Taip yra nuo mokyklos. Mokinys išbūna ilgas valandas pamokose ir dar po jų turi daug įvairių namų darbų atlikti.

Tas, kuris nuoširdžiai stengiasi tai padaryti, nebeturi kada net normaliai išsimiegoti.

Tėvai atveža net paauglių, sergančių depresija. Jų daugėja. Gaila jaunų žmonių, kurie kaip botagu vejami per gyvenimą. Jie pervargsta, išsenka. Savotiška kova už būvį priveda prie emocinio išsekimo.

Visa Vakarų kultūra paremta tuo, kad laimi stipriausi. Tai kalama į galvą jau studentams. Tik nedaugelis pajėgia atlaikyti didelį gyvenimo tempą, nors ir juos kankina nemiga.

– Žmonės neužmiega, nes gulasi su sunkiomis mintimis?

– Susikaupia sunkios mintys, rūpesčiai.

Kai žmogus vienu metu turi išspręsti tūkstantį ir vieną klausimą, jis ir vakare neatsipalaiduoja, smegenys dirba toliau. Žmogus nebeturi jėgų net užmigti.

– Kokiu stebuklingu būdu išgydote nemigą?

– Pirmiausia žmogų reikia išklausyti, kad išsikalbėtų, atvertų širdį. Po to – atsakyti į jį varginančius klausimus.

Aš tikiu maldos galia – už kenčiantį žmogų pasimeldžiu, jį palaiminu. Jį veikia Dievo malonė. Tada patariu gerti raminamą poveikį turinčias vaistažolių arbatas, naudoti aliejų mišinius. Tai – augalo gyvybė ir kraujas.

Tik jokiu būdu negalima nuvertinti gydytojų pagalbos. Žmonės užsičiuopia guzelį ir lekia čia.

Tokiems liepiu nedelsiant kreiptis į medikus.

Ir Biblijoje parašyta: „Dievas davė daktarą.“ Todėl į Dievą reikia kreiptis tik po to, kai jau kreipeisi į gydytoją.

– Yra tėvų, kurie net sergančius vaikus veža ne pas medikus, o pas ekstrasensus. Taip pat plinta mada neskiepyti savo vaikų.

– Tai žiauru. Tokie tėvai daro kriminalinį nusikaltimą. Kodėl iš viso leidžiama diskutuoti apie skiepų naudą? Mokslininkai dešimtmečius kūrė skiepus, įrodė jų naudą. Išnyko cholera, raupsai. O kiek naujų infekcijų plinta!

Man labai liūdna, kad tokių tėvų dar yra – tai ir švietimo spragos. Jeigu mokyklose būtų dėstoma asmens higiena, nekiltų tokių marazmų.

Padeda ne gailestis, o veikla

– Jei žmogus tiki, kad įveiks ligą, jis greičiau pasveiksta?

– Visais laikais visose kultūrose tikėjimas suteikė stiprybės.

Todėl ir turime vieni kitiems palaikyti tą tikėjimą.

– Kaip padedate sergantiems vėžiu, kuriems medikai nebeteikia vilčių?

– Kartais su jais bendrauju iki paskutinio atodūsio. Tai labai sunkus kelias – metų metais susitikinėti bent kartą per mėnesį, skatinti kabintis į gyvenimą, o galiausiai palydėti. Nėra lengva priimti išėjimą.

Jeigu sergantis žmogus nesureikšmina ligos, nesutelkia į ją viso dėmesio, jis gali daug ilgiau gyventi negu kitas.

Čia atvažiuodavo meniškos sielos Svetlana iš Druskininkų. Jai buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos vėžys keliuose organuose. Kai medikai pasakė, kad jau viskas, mes išsilaikėme pustrečių metų!

Svetlaną palaiminau, pasakiau: „Džiaukis gyvenimu, kurk ką nors.“

Ji pradėjo kurti rankdarbius. Šita puokštė jos sukurta, – kunigas parodė ant darbo stalo stovinčią vazą. – Rengėme jos darbų parodas. Netgi ir jausdamasi blogai kūrėja sakydavo: „Nieko tokio, turiu pasiruošti parodai.“

Likus mėnesiui iki mirties ji dar čia parodoje vaikščiojo, bendravo ir buvo laiminga. Mes bendravome iki paskutinės jos gyvenimo dienos. Svetlana išėjo rami. Ji padarė viską, ką galėjo.

Tokių pavyzdžių žinau daug, galėčiau pasakoti iki begalybės.

– Net ir beviltiškam ligoniui reikia ne gailesčio, o veiklos?

– Taip, jeigu tik gailėsiesi ir verksi su juo kartu, niekuo nepadėsi. Žmogus turi būti skatinamas veikti.

Jeigu pažadinsi šį troškimą, ligonis pradės kabintis. Ir liga atsitolina.

Nėra nieko antgamtiška! Kiekvienas, kuris bando save išreikšti ir atrasti kokioje nors veikloje, gyvena laimingiau, sveikiau ir ilgiau. Jis ir ištikus didelei krizei pajėgia atsilaikyti.

– Teko girdėti pasakojimų, kaip žmonės, kurių artimieji čia buvo atvykę, grįžo iš komos.

– Ne kartą taip yra buvę. Bet jei priskirčiau nuopelnus tik sau, tai būtų klaida ir pražūtis.

Visiems noriu dovanoti tiek, kiek sugebu, – viltį. Stengiuosi kiekvienam ją pažadinti.

Komos ištikto žmogaus artimieji, sugrįžę iš čia pas ligonį, padaro didesnį darbą nei aš.

write a comment

0 Comments

No Comments Yet!

You can be the one to start a conversation.

Only registered users can comment.