Senovės karių keliais po Dzūkiją

by Andrius | 2016 14 balandžio 14:19

Prieš šimtmečius jotvingių ir lietuvių apgyventose dabartinėse Dzūkijos žemėse stovėjo ne viena garsi pilis, saugojusi mūsų protėvius nuo kryžiuočių puldinėjimo. Dauguma jų sunyko ir buvimo pėdsakai pasislėpė giliai po žeme. Pasigėrėti šiomis tvirtovėmis dabar jau nebegalime, tačiau pajusti senovės karių dvasią galima lankant buvusias šių gynybinių įtvirtinimų vietas – piliakalnius, kurie išsibarstę po visą Varėnos rajoną.

[1]Greta Vilniaus ir Kauno pilių Varėnos krašto žmonės negalėjo ramiai džiaugtis miško ošimu ir upių čiurlenimu. Vietos gyventojai buvo priversti nuolat galvoti, kaip apsiginti patiems ir apsaugoti savo turtą nuo juos puldinėjančių Kryžiuočių ordino karių. Turbūt dėl to šiose vietovėse yra net kelios garsios ir legendomis apipintos pilys. Merkinė[2] – viena didžiausių XIV-XVIII amžiaus Dzūkijos krašto gyvenviečių. Merken žemių pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1377 metais. Šiose žemėse, ant įspūdingo 30 metrų aukščio kalno, stovėjo viena svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių. Merkinės pilis, greičiausiai pastatyta XIII amžiaus antrojoje pusėje, XIV-XV amžiaus pradžioje tapo svarbiausiu panemunės kariniu ir strateginiu centru kovojant su kryžiuočiais. Strateginis trikampis Vilnius-Kaunas-Merkinė tuo metu sudarė pagrindinę krašto gynybos sistemą, kurios pagrindiniai punktai tarp savęs buvo susieti vandens keliais (Nemunas, Neris, Merkys, Vokė). Ne kartą Merkinės pilis buvo deginta ir vėl atstatyta. Kryžiuočiai puolė Merkinę, naikino apylinkių gyventojus, grobė jų turtą. Po Žalgirio mūšio, tapusi vienu žymiausių Lietuvos ūkio ir administracijos centrų, Merkinė iki pat XVII amžiaus buvo viena mėgstamiausių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių buveinių. Čia jie spręsdavo vidaus įvykių bei tarptautinių santykių problemas, medžiodavo apylinkių giriose. Po Žalgirio mūšio senoji pilis prarado savo strateginę reikšmę ir ėmė nykti. Merkinė iš miesto tvirtovės tapo tik svarbia stotimi Vilniaus-Gardino-Varšuvos ir Kauno-Gardino kelyje. Sunykus piliai pats Merkinės miestas taip pat prarado savo svarbą. Mažiausia pilis Lietuvoje Manoma, kad Liškiavą XIII amžiaus pradžioje įkūrė kunigaikštis Erdvilas, tačiau ji rašytiniuose šaltiniuose minima jau nuo 1044 metų. Ant dabartinio Liškiavos piliakalnio dar VI amžiuje prieš Kristų-IX amžiuje po Kristaus stovėjo medinė pilis. Garsusis istorikas Teodoras Narbutas manė, kad Liškiavos pilyje karūnavęsis ir karaliavęs Mindaugas. Intensyvėjant kryžiuočių puldinėjimams nutarta šioje vietoje statyti mūrinę pilį. Tvirtovę buvo numatyta statyti su keturiais bokštais. Tai būtų buvusi bene pati mažiausia iš visų Lietuvos pilių. Po Žalgirio mūšio Liškiavos pilis neteko savo reikšmės, o statybos nutrauktos. Kad pilis buvo staiga apleista, įrodo ir tai, jog archeologai, žvalgydami piliakalnį, aptiko kalkių duobes bei akmenų krūvas. Visi požymiai rodo, kad vieną dieną statytojai tiesiog nulipo nuo kalno ir pilį pamiršo. Šiuo metu galima apžiūrėti tik išlikusius pilies griuvėsius. Liškiavos pilies požemiai Net nebaigtos statyti pilies bokšto liekanos geba dirginti vietos gyventojų ir romantikos ieškotojų vaizduotę. Sklandančios legendos pasakoja, kad bokšto sienoje yra požeminis tunelis, kurio visos sienos padarytos iš gryno aukso. Pasak legendos, visi, kas įeina į šį tunelį, niekados nesugrįžta. Išeiti pavyko tik vienam valstiečiui, kuris atsispyrė aukso blizgesiui. Kaip ir dauguma legendų, ši taip pat turi pagrindą. Iš tiesų bokšte buvo maždaug pusės metro į tolį vedanti skylė sienoje. Šis tuneliukas atsirado išpuvus ąžuoliniam rąstui. Jie seniau buvo naudojami sienoms sutvirtinti statant pilis ir įvairius didesnius statinius. Vietos gyventojai, aptikę jį ir neturėdami kuo pasišviesti, iš nežinojimo pradėjo kurti legendas apie paslaptingus pilies požemius. Stiklinė karalienės Bonos pilis Pasak vienos legendų, šalia dabartinės Baltarusijos sienos ant kalno prie Dubičių stovėjusi stiklinė karalienės Bonos pilis. Ta pilis turėjo ne tik gražią valdovę, bet ir savo paslapčių. Senieji gyventojai pasakoja, kad iš pilies į miestelį vedė toks pat stiklinis tunelis. Jis ėjo po Ūlos upe ir buvo skirtas prireikus pabėgti pačiai karalienei. Kaip visuomet tikrovė nuo legendų skiriasi. Nors šiuo metu ant Dubičių piliakalnio nerasite jokių pilies liekanų, tvirtovės čia iš tiesų būta. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad Dubičių pilį mėgo didysis kunigaikštis Vytautas. Valdovas dažnai čia sustodavo vykdamas iš Vilniaus į Gardiną. Archyvuose yra netgi išliko keletas laiškų, kuriuos jis parašė ordino magistrui, kai viešėjo šiame dabar beveik jau niekam nežinomame miestelyje. Buvusios Merkinės, Liškiavos ir Dubičių pilys – pačios garsiausios Varėnos krašte. Tačiau jos – ne vienintelės. Nuo priešų dzūkams apsiginti padėjo ir kiti gynybiniai įtvirtinimai. Šiuo metu istorikai ir archeologai yra nustatę, kad Merkio ir Ūlos krašte stovėjo Barčių, Voniškių, Radyščiaus, Krivilių ir Mikniūnų pilys.

Vidmantas BALKŪNAS

Daugiau lzinios.lt[3]

Source URL: http://www.varenainfo.lt/senoves-kariu-keliais-po-dzukija-daugiau-skaitykite-httplzinios-ltlzinioskelionessenoves-kariu-keliais-po-dzukija114304-lietuvos-zinios/

---