Jei jie ne mes, tai kas mes?

by Andrius | 2016 spalio 11 20:31

„Praėjo dešimtmečiai, kai aš tave palikau, Merkine[1]. Tu visada mano mintyse. Kiekvieną dieną mintimis vaikštau mažomis apstatytomis gatvelėmis. Žinau, kad tai ne realybė, tačiau vis dar neišmokau susitaikyti su faktu, kad Holokausto siaubas buvo ir mano mieste“. Dorit Blatshtein

 

Holokausto diena Lietuvoje jau šešerius metus paminima skaitant aukų vardus. Ištariant konkrečioje vietovėje gyvenusių žmonių vardus ir pavardes suvokiame, kad žmogus nėra skaičius. Ištarus žmogaus vardą nebegali apsimesti, kad tas žmogus negyveno, ir statistika pradeda reikšti ne tik skaičius.

merkine1[2]

Merkinės žydų[3] bendruomenė buvo sunaikinta 1941 m. rugsėjo 10 dieną, todėl vardų skaitymui ir atminimo renginiui pasirinkome būtent šią dieną.

Tądien rinkomės prisiminti, pagerbti, neužmiršti dalies miestelio bendruomenės, kuri buvo išžudyta prieš 75-erius metus. Merkinėje nužudyti 854 žydai: 223 vyrai, 355 moterys, 276 vaikai.

Renginį pradėjome prie buvusių sinagogų. Kiemelyje, kur anuomet skambėjo dainos bei eilėraščiai, nuskambėjo daina, išgirdome prisiminimus. Būtent čia buvo kalinami žydai iki pat lemtingos dienos.

Vedami Merkinės krašto muziejaus direktoriaus Mindaugo Černiausko pradėjome eiti kelią, kuriuo į sušaudymo vietą Kukumbalio miške buvo varomi Merkinės žydai.

 

 

 

Tą dieną galvoje sukosi mintys – kokia ta diena buvo Merkinės žmonėms? Ar jie, darydami kasdienos darbus, galvojo apie savo bendruomenės narius, kurie buvo kalinami sinagogose? Ar tai buvo eilinė diena?

merkine2[4]Kelias, kuriuo ėjome, nebuvo ilgas. Šalia vienos sodybos stabtelėjome. M. Černiauskas perskaitė jos gyventojo, Kazio Poguželskio, prisiminimus. Kažkur čia, galbūt, dar tebėra nušautos merginos kūnas: „Pirmiausia surištomis rankomis varė žydų vyrus.

Ant kalniuko juos suguldė, vėl mušė ir tik tada varė prie netoli esančios duobės. Kai susidorojo su vyrais, tada varė moteris. Kaip šiandien prisimenu, kai kartu su minia pasmerktųjų pro mano langus į mirties vietą ėjo, vesdama už rankų savo vaikus, merkiniškių mylima ir gerbiama mokytoja Mansauskienė.

Nešėsi savo vaikus ir kitos moterys. Šiurpus buvo vaizdas. Viena mergina iš būrio staiga puolė bėgti. Deja, vargšė nenubėgo toli. Ją nušovė prie pat Stangės upelio kriaušio, netoli mano namų“.

 

 

 

 

 

Kukumbalio miške Holokausto vietoje yra du paminklai. Vienoje vietoje sušaudyti vyrai, kitoje – moterys, seneliai ir vaikai. Ar galėtumėte įsivaizduoti, ką turėjo išgyventi moterys, seneliai, kurie tuo keliu ėjo, stojo šalia paruoštų duobių, matė kitoje duobėje jau sušaudytus vyrus?

merkine8[5]Vardus skaitėme visi. Įvardindami 854 žydus, Merkinės bendruomenės narius, kurie prieš 75-erius metus dingo.

Dėkojame ėjusiems, buvusiems kartu, ačiū Aidui Tamulevičiui ir Regitai Cecilijai Navickaitei už dainas.

Mums kaip didžiausias atlygis buvo sulaukti žinutės iš Bostono žydų bendruomenės nario Ivy Dennett Thorpe, kurio šeima kilusi iš Merkinės.

„Mirti ir pamiršti – tai tos pačios šaknies žodžiai lietuvių kalboje. Lietuvos žydai vieną kartą buvo nužudyti, bet mes dar galime prisiminti kiekvieno istoriją. Tai dar galime padaryti.

Tad kas mes esame, jei manome, kad tai mūsų neliečia? Kas tie mes? Iš kokio molio drėbti? Jei jie ne mes, tai kas mes? Kas mes esame? Kas tie mes? Kas?“ (Virginijus Savukynas).

 

Eglė
Nuotraukų autorius Romas Sadauskas
Endnotes:
  1. Merkine: https://lt.wikipedia.org/wiki/Merkin%C4%97
  2. [Image]: http://www.varenainfo.lt/wp-content/uploads/2016/10/merkine1.jpg
  3. žydų: http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/706/
  4. [Image]: http://www.varenainfo.lt/wp-content/uploads/2016/10/merkine2.jpg
  5. [Image]: http://www.varenainfo.lt/wp-content/uploads/2016/10/merkine8.jpg

Source URL: http://www.varenainfo.lt/jei-jie-ne-mes-tai-kas-mes/