Hibridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims

by Andrius | 2016 8 vasario 12:20

[1]

Jums pateiktame tekste bandoma apibendrinti nesenos (ir šiuo metu tebesitęsiančios)
Rusijos Federacijos (RF) agresijos prieš Ukrainą (taip pat – kiek mažiau
– prieš kai kurias kitas šalis) ir mūsų priešinimosi šiai agresijai patirtį.

Autoriaus uždavinys buvo tariamame bendrame greitai kintančių įvykių chaose išskirti pagrindinius
dėsningumus ir tendencijas, atskleisti mūsų bendro priešininko taktikos
ir strategijos kintamus ir nuolatinius komponentus, išanalizuoti tiek mūsų
nesėkmių ir pralaimėjimų, tiek laimėjimų priežastis ir galiausiai pabandyti Baltijos
šalims ekstrapoliuoti priešo veikimo ir mūsų pasipriešinimo metodus, nes, mano ir mano draugų iš Lietuvos nuomone, būtent šios šalys gali tapti kitomis agresyvios Rusijos politikos aukomis. Iš tikrųjų pagrindinis šios „metodinės priemonės“ tikslas – pateikti Baltijos šalių patriotams apibendrintą būsimos Rusijos agresijos schemą, kuri padėtų prognozuoti priešininko veiksmus, taip pat Ukrainoje jau patikrintų ir pasiteisinusių apsaugos nuo agresijos metodų rinkinį ir, galiausiai, įspėti juos nekartoti mūsų klaidų, kad jiems patiems nereikėtų įgyti labai brangiai – tūkstančius patriotų gyvybių – kainuojančios patirties. Kaip autoriui pavyko pasiekti iškeltą tikslą – nuspręs skaitytojai.

Kompleksinis hibridinio karo, kuriame naudojamos visos priemonės, pradedant visuomeninių organizacijų kūrimu ir baigiant „klasikinėmis“ tankų atakomis, ir kartais sunku nustatyti, kieno indėlis į pergalę arba pralaimėjimą yra didesnis – artilerijos ar televizijos, – pobūdis taip pat atsispindi šio teksto struktūroje
ir turinyje. Kai kuriuose skyriuose kalbama beveik vien apie pasiruošimą propagandiniam įsiveržimui, ideologinį darbą su gyventojais, žiniasklaidos vaidmenį ir politinio vadovavimo šaliai klaidas susidūrus su Rusijos agresija. Šie skyriai kariuomenės karininkams, įpratusiems susidurti su tikrais priešininkais
ir reaguoti į tiesiogines grėsmes, gali pasirodyti nuobodūs ir nereikalingi. Daugiau naudos iš šių skyrių gali gauti politikai, aktyvūs visuomenės veikėjai ir žurnalistai. Tikiuosi, kad kariuomenės karininkams už nuobodžius politikos skyrius bus „kompensuota“ šios knygos pabaigoje, kur, remdamasis mūsų patirtimi, aš pasistengiau pateikti tikslią, beveik „valandos tikslumu“, instrukciją, kurioje aptariami patriotų, pirmiausia kariuomenės, veiksmai tuo kritiniu metu, kai priešas pereina nuo politinio pasirengimo prie tiesioginės karinės invazijos. Tačiau vis dėlto aš siūlyčiau ir karininkams, ypač žvalgybos ir saugumo tarnybų darbuotojams, įveikti išankstines nuostatas dėl pirmųjų skyrių „humanitarinės“ medžiagos
ir pabandyti suprasti priešo mąstymą ir veiksmų algoritmą, kad patys būtų pasirengę pastebėti įsiveržimo grėsmę dar toje ankstyvoje stadijoje, kai paprastai į kariuomenę nesikreipiama pagalbos, – kai politikai kreipiasi į kariuomenę, dažniausiai jau būna per vėlu. Pagrindinė hibridinio karo ypat ybė kaip tik ir yra nuolatinis karinių ir nekarinių poveikio metodų derinimas, kas tiek kariuomenei,
tiek saugumo tarnyboms kelia nebūdingus politinius uždavinius.

Viena pagrindinių Rusijos agresijos pamokų, kurią ukrainiečiai išmoko, yra tai, kad atremti ją galima tik bendromis visos visuomenės pastangomis, be to, kariškiams, policijai, specialiosioms tarnyboms, žurnalistams ir civiliams aktyvistams būtina veikti koordinuotai ir sinchroniškai. Tik tai suteikia galimybę nugalėti priešą, kuris „tradiciniame“ kare yra neabejotinai gerokai stipresnis, nes turi materialinių
išteklių ir didelę kariuomenę. Būtent dėl to iš pirmo žvilgsnio keistai viename tekste ir buvo sujungtos tiesioginės praktinės Rusijos specialiosios paskirties būrių teroristinių atakų atrėmimo rekomendacijos ir Rusijos žiniasklaidos ideologinių konstrukcijų analizė – du vieno atakuojančio dvigalvio imperijos erelio sparnai, – ir mes visi turime būti pasirengę atremti priešo ataką ne tik mūšio lauke, bet ir tėvynainių
galvose; kuo sėkmingiau atremsime ideologinę „galvų ataką“, tuo mažesnė tikimybė, kad mums teks atvirai kovoti su GRU specialiosios paskirties būriais.

Šis tekstas, parašytas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijai pasiūlius ir pavadintas taip pat kaip ir mano paskaitos, skaitytos Akademijoje 2015 m. sausio mėnesį, yra jų „išplėstinė versija“. Taigi pirmiausia turiu padėkoti Akademijos prorektoriui mokslui ir studijoms atsargos pulkininkui leitenantui dr. Gintautui Surgailiui už idėją „išplėsti“ dviejų valandų paskaitą iki kažko panašaus į metodinę priemonę apie hibridinį karą. Be viso kito, rašant šią metodinę priemonę reikėjo kur kas giliau suvokti ir susisteminti, taip pat ir sau pačiam, įvykius, kuriuose man ir mano kovų draugams teko dalyvauti ir 2014–2015 m. Rusijos ir Ukrainos karo metu, ir anksčiau, pradedant dar tais laikais, kai man
teko garbė kartu su ginklo broliais lietuviais 1991 m. ginti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę Vilniaus barikadose. Tikiuosi, kad galiausiai naudos iš to turės ne tik draugai iš Lietuvos, kuriems ir skirtas mano tekstas, bet ir mano šalis. Be to, noriu padėkoti kitiems savo draugams iš Lietuvos, be kurių šis tekstas niekada nebūtų buvęs parašytas, – mano paskaitų Karo akademijoje ir daugelyje kitų Lietuvos
organizacijų rengėjui, aktyviam visuomenininkui ir teisių gynėjui Stasiui Kaušiniui ir buvusiam Lietuvos Respublikos ambasadoriui Ukrainoje profesoriui Petrui Vaitiekūnui, suteikusiam man unikalią galimybę ramioje aplinkoje apibendrinti mūsų karinę patirtį.

Šiame tekste pateikiu konkrečius Ukrainos patirties pavyzdžius, kurie patvirtina mano apibendrinimus ir analitines išvadas. Jeigu į pagrindinį tekstą būtų įtraukta išsami Rusijos agresijos prieš Ukrainą chronologija, būtų nepatogu skaityti ir sunku suprasti bendrą schemą ir bendrus konflikto dėsnius. Juk vargu ar Baltijos šalių skaitytojas su visomis smulkmenomis prisimena, kaip tiksliai klostėsi įvykiai Ukrainoje Savigarbos revoliucijos (labiau žinomos kaip Maidanas) ir iš karto po jos vykusios karinės Rusijos invazijos metu. Todėl šio teksto pabaigoje yra papildomas žinyno tipo skyrius – detali Rusijos ir Ukrainos konflikto eigos chronologija jo „hibridinėje“ fazėje, tai yra nuo pirmų aktyvių Kremliaus veiksmų Maidano metu iki gausių Rusijos reguliariųjų ginkluotųjų pajėgų dalinių atviro įsiveržimo į Ukrainą 2014 m. rugpjūčio mėnesį ir po to vykusių Minsko taikos derybų.
Šį žinyno skyrių mano prašymu sudarė mano buvęs studentas ir Maidano kovų draugas magistras Jaroslavas Priščepa. Jam nuoširdžiai dėkoju už šią itin vertingą pagalbą. Jaroslavui Priščepai ir Oksanai Čiopovskai esu labai dėkingas ir už pagalbą ieškant pirminių šaltinių ir nuorodų, dažniausiai į „rusų pasaulio“ žiniasklaidos informacijos šaltinius.

 

Parsisiusti knyga PDF formatu[2]

 

 

Source URL: http://www.varenainfo.lt/hibridinis-rusijos-karas-ukrainos-patirtis-baltijos-salims/

---