400

Moskvich-400
Liaudiško mažalitražinio automobilio atsiradimo istorija pokarinėje TSRS visada dvelkė paslaptimi. Bandymai išsiaiškinti tiesą tarybiniu laikotarpiu niekur nenuvesdavo. Kaip būtent ant tarybinio konvejerio atsirado vokiškas Opel Kadett modelis? Į šį klausimą bandė atsakyti ne vienas istorikas. Oficialiai buvo laikoma, kad modelis buvo nukopijuotas nieko iš Vokietijos neišvežant. Tačiau žemiau pateikiamos unikalios firmos Adam Opel AG vokiškų brėžinių kopijos teigia ką kitą (kopijos buvo padarytos ne vėliau kaip 1946 metais). Iki mūsų dienų taip pat yra išlikę originalūs dokumentai su sąrašais darbų, atliktų vokiečių konstruktorių VDR (Vokietijos Demokratinėje Respublikoje), tuometiniame konstruktorių biure 1946-1950 metais Tarybų Sąjungai. Jų iš viso apie 250, beveik visi jie susiję su automobiliais.

Iš kur aplamai atsirado М-400? Prisiminkim tris pačias autoritetingiausias sklandžiusias nuomones:

1) Jurijus Dolmatovskis knygoje „Man reikalingas automobilis“ pareiškė, kad automobilis M-400 buvo gaminamas vien tik arba praktiškai vien tik su įrengimais ir pagal dokumentaciją, išvežtais iš „Opel“ gamyklos Riusselhaime (buvusioje amerikiečių okupacinėje zonoje), ir sumontuotais TSRS.
2) Levas Šugurovas savo knygoje „Rusijos ir TSRS automobiliai“ praneša, kad automobilio techninės dokumentacijos nebuvo, ir ją reikėjo atkurinėti iš turimų pavyzdžių, taip pat iš atskirų išlikusių technologinės įrangos elementų, visų pirma durų – labiausiai sudėtingo kėbulo elemento – gamybai. Jam atkartoja visi šiuolaikiniai autoriai.
3) Aleksandras Andronovas (vyriausiasis AZLK konstruktorius nuo 1949 metų iki 1970-ųjų vidurio) tvirtino, kad vyriausiojo konstruktoriaus skyrius ruošė brėžinius savarankiškai, o įrenginius gamybai tiekė GAZ, ZIS ir kitos tarybinės gamyklos.

Dolmatovskis, žinoma, žinojo daug, bet MZMA (rus. Maskovskij Zavod Mažolitražnych Avtomobilei, liet. – Maskvos Mažalitražių Automobilių Gamykla), niekada nedirbo. Šugūrovas ir Andronovas, priešingai, buvo ne eiliniais MZMA žmonėmis ir galėjo žinoti daugelį pokarinio laikotarpio niuansų. Po prabėgom išanalizuotų turimų dokumentų įsitikinta, kad Šugurovas ir Andronovas tikėtina specialiai nesako teisybės, o štai Dolmatovskis yra arti tiesos. Tiesa, vėliau pasirodė, jog ir automobilių gaminimo įranga – taip pat vokiška.

Iš tiesų jokie Opel Kadett brėžiniai niekur neprapuolė ir nebuvo prarasti nei karo, nei tuo labiau pokario metais. Brėžiniuose yra kiekvienos eilutės vertimas iš vokiečių į rusų kalbą. Segtuvai su brėžiniais taipogi vokiškai surašyti. Brėžiniai segtuvuose – skirtingiems mazgams, nuo rėmo iki fajetono tento, elektros įrangos. Iš viso buvo suskaičiuotos 84 grupės, nors iš tiesų yra apie šimtą brėžinių, likę – pas kitus žmones. Ir brėžiniai yra ne tik sedanui, o taip pat fajetonui ir jų modifikacijoms su vairu dešinėje pusėje. Netgi jei ir nebuvo brėžinių durims, tai jų dalis automobilyje ne tokia ir didelė. Todėl galima sakyti, kad Tarybų Sąjungai teko svarus komplektas viso, ką turėjo Kadett. Tiesa, brangaus keturdurio vokiško modelio pasirinkimas galėjo būti lemtas dėl prapuolusių įprastinio dvidurio brėžinių. O štai variklis, atrodo, buvo kuriamas iš naujo. Tačiau tai jau kito straipsnio tema.